ŽMONĖS    2008 01 13

Jurgita Gintautaitė, "Klubas"



Rūbų dizaineris Aleksandras Pogrebnojus (39) mėgsta eksperimentuoti virtuvėje ir vaišinti draugus patiekalais „iš nieko". Sunku patikėti, tačiau principu „sriuba iš kirvio koto" vadovaujasi žmogus, vaikystėje kirtęs sumedžiotas meškas ir fazanus, o Sovietų armijoje - „korėjietišką" šunieną. Nesumeluotus gastronominius nuotykius jis žada atskleisti būsimoje kulinarinėje knygoje.

Dėl šio interviu dizaineris prisipažįsta atsikėlęs aštuntą ryto ir netgi kruopščiai iššveitęs grindis. Tačiau batų nusiauti neleidžia. Užkaičia arbatos ir iš to, ką rado šaldytuve, mikliai sukurpia sočius „vyriškus" pusryčius. Pokalbį pradeda gana kandžiai: „Suktis virtuvėje privertė liūdna aplinkybė - restoranuose man neskanu. Tačiau iš maisto kulto nedarau ir nekenčiu, kai kas nors ant kiekvieno kampo rėkia, kaip skaniai gamina. Man iškart kyla įtarimas, kad jis gamina „š". Pavardžių nevardinsiu, tačiau, mano įsitikinimu, toks pasipuikavimas - niekinis."

Užaugote elitinėje šeimoje (senelis Aleksandras Drobnys buvo LTSR valstybinio plano komiteto pirmininkas, o močiutė Lidija Kupstaitė - žinoma aktorė - aut. past.), turbūt maistą gamino samdyta šeimininkė?

Su seneliais gyvenau nuo penkiolikos. Nei šeimininkės, nei tarnaitės neturėjome. Šeimoje niekas nemėgo gaminti ir, nors seneliai buvo žinomi žmonės, tikrai nevalgėme gulbių, patiektų sidabriniuose induose. Maitinomės kaip ir visi „mirtingieji" - kotletais ir kopūstų sriuba. Tiesa, keliskart per metus „tarybinį" racioną papildydavo senelio medžioklės laimikis. Esu valgęs fazanų, laukinių ančių ir kiškių. Net Karelijoje sumedžiotos meškos mėsos dukart ragavau. Skonio neatsimenu, tik pamenu, kad buvo labai kieta.

O kas tą laimikį paruošdavo?

Ta nelaimė tekdavo močiutei, kuri, jei būtų galėjusi, visus medžiotojus būtų iššaudžiusi. Baisiai keikdavosi, kol nulupdavo ar nupešdavo senelio sumedžiotą kiškį ar antį.

Nuo ko prasidėjo jūsų paties kulinariniai eksperimentai?

Eksperimentuoti pradėjau Sovietų armijoje. Tarnavau netoli Maskvos. Lietuviams tėvai prisiųsdavo dešrų, ukrainiečiams - lašinių, uogienės. Maistas - vienodas, kad nepabostų, reikėdavo ką nors išrasti. Pradėjau gaminti visokius „šamurliakus". Kartu tarnavo korėjietis, kuris iškepdavo šunienos. Grįžęs iš kariuomenės pradėjau gyventi vienas. Gaminau iš būtinybės, o ne iš mados.

Tačiau iš jūsų bičiulių girdėjau, kad gaminate kaip tikras virtuozas.

Visi mano draugai skaniai gamina. Svarbiausia - nesipūsti, kad pas tave atėjęs žmogus nesijaustų įsitempęs, jog dabar jam teks kažką neva pasakiško, mistiško ar prabangaus ragauti. Mano specializacija - pagaminti iš to, kas yra šaldytuve. Net jei ten - vien padažai.

Ar jums svarbu, kad stalas būtų gražiai paserviruotas, kad jūsų patiekalą draugai pagirtų?

Jie tiesiog privalo pasakyti: skanu buvo ar neskanu (šypsosi). Nesu didžiulis estetas, nevalgyčiau tik iš plastikinių indų. Pats iš anksto niekada negaminu ir lėkščių nedėlioju - pradedu tik tada, kai draugai jau susirinkę. O gamindamas niekada neragauju.

Ir visada jūsų eksperimentai pavyksta?

Per dešimt metų buvo vienas absoliutus „pravalas". Gaminau paelją. Draugas iš Anglijos patarė naudoti tik labai gerą baltąjį vyną. Pamaniau - nieko neatsitiks, jei įpilsiu pigaus. Alkoholis išgaravo ir liko „šūdinas" skonis, buvo taip įspūdingai neskanu, kad valgėme tik ryžius.

Jūsų kulinarinis stilius nepajudinamas. Ar kitų šalių virtuvę ignoruojate?

Knygelių paskaitau, žinoma. Labiausiai man patinka prancūziška virtuvė, o kiniškas maistas man šlykštus. Kinišką maistą reikia valgyti Kinijoje arba kinų rajone Londone. Nors gyvenu virš kinų restorano, nesu jų svečias. Primakaluoja skonių, padažų - man tai nepatinka. Aišku, jei būtų badas, turbūt valgyčiau ir „McDonald's" užkandinėje ir gal netgi likčiau gyvas. O jei rimtai, stengiuosi valgyti sveiką maistą, nes - ką valgai, tas ir esi.

Gal žadate tapti vegetaru?

Tikrai ne. Vegetaru reikia būti „šiltoje" šalyje. Be to, dar nesutikau nė vieno vegetaro, kuris būtų sveikas.

Kaip kilo mintis parašyti kulinarinę knygą? Ar po pirmosios knygos „Eilės" žiauri kritika neužmušė noro rašyti?

Kritika, jog ta knyga yra blogis, padarė gerą „piarą" - 4 tūkstančių tiražą išpirko akimirksniu. Tačiau eilių kasdien nerašysi. O kulinarinė knyga bus labai „šizova", tačiau istorijos nepramanytos. Sudėsiu ir vaikystės prisiminimus, ir mokyklinius-valgyklinius nuotykius. Aišku, bus ir receptų, ir nuotraukų, ir iliustracijų. Gaminsiu tik iš Lietuvos prekybos centruose randamų produktų. Viduramžių virtuvės patiekalo - virtų omaro akių - tikrai nebus.

Gal savo knygoje ketinate išsklaidyti mitą, kad kelias į vyro širdį eina per skrandį?

Turbūt šis mitas tebegalioja tik statybininkams, taksistams ir tolimųjų reisų vairuotojams. O menininkai ir netgi verslininkai gamina visi ir dabar kelias per skrandį pasuko į moterų širdis. Lietuvoje merginos iki 26-erių nemoka gaminti - „prarasta" karta. Ir kam joms gaminti, jeigu tai puikiai daro „diedai"?

Gaminate pusryčius, pietus, vakarienę?

Tik vakarienę. Pusryčiams - sumuštinis, o pietūs visada - mieste.

„Energingi" pusryčiai

Reikės:
sumuštinių duonos, sūdytos lašišos, raudonųjų ikrų ir 8 putpelės kiaušinių.

Duonos riekeles paskrudinti, kiaušinius išplakti, iškepti ir sudėti ant duonos. Guldyti plonyčius lašišos giežinėlius ir po šaukštelį ikrų. Paprasta?


Nuotraukos - Ramūno Danisevičiaus

spausdinti
DIZAINAS
AUTO
AKSESUARAI
TECH
KELIONĖS
MUZIKA

Naujausios galerijos:

blog comments powered by Disqus



















BLOGAS

STRAIPSNIŲ
ARCHYVAS
« Balandis, 2014 »
P A T K P Š S
  1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30