Nemėgstate, kai jus vadina verslininke. Kodėl?

Nemėgstu, bet jau pripratau. Nesu verslininkė, nes darau tai, kas man malonu. O šį verslą pavadinčiau savotišku menu. Boutique‘as yra netradicinis, kūriau jį lyg namus - kad būtų jauku, pirkėjas atėjęs atsipalaiduotų. Man nėra svarbu parduoti daug, prekių niekada neperšu, o jei žmogui netinka, visada taip ir pasakau.

Papasakokite, kaip susipažinote su savo vyru.

Prieš 12 metų draugai man jį atvežė į namus. Ruošiausi miegoti, skambutis į duris. Pasižiūriu pro akutę, o ten mano draugė su draugu. Atidarau duris - lyg ir kojų per daug, dvi nereikalingos. O tos nereikalingos kojos ir buvo mano būsimojo vyro (juokiasi). Kaip iš dangaus nukrito tiesiai į mano namus.

Ar šis salonas - tai jūsų vyro dovana jums?

Ne, tai ne dovana. Tai katastrofa (juokiasi). Vis sakau, kad įmetė mane kaip musę į barščius, kur teko pačiai kapstytis. Jis prisidėjo tik pinigine prasme, o visa kita sukūriau aš pati.

Kokios jūsų moteriškos silpnybės?

Batai. Net nežinau, kiek galėčiau jų turėti. O turiu visai nedaug. Nors visi galvoja, kad galėčiau bet kuriuos batus iš salono neštis į savo namus. O tai ką tada reiks pardavinėti?!

O kas jums yra prabanga?

Graži ir laiminga šeima. Ypač šiais laikais, kai žmonės tokie užimti, retai laiką leidžia kartu su šeima.

Sukūrėte gražią šeimą, akivaizdu, kad esate laiminga. Vadinasi, gyvenate išties prabangiai?

Manau, kad taip, nes turiu tris vaikučius ir jau pasvajoju apie ketvirtą.

Koks jūsų laisvalaikis?

Mano aistra - kelionės. Geriau nieko nepirksiu, bet kur nors išvažiuosiu. Labai svajojau aplankyti Indiją - jau aplankiau, Argentinoje su vyru mokėmės šokti tango, dar noriu pamatyti Kubą.

Kaip jus vyras lepina?

Gal nelepina (juokiasi). Kavos į lovą niekada neatneša, gėlių gaunu labai retai, dovanos - tik per šventes. Bet jei atvirai, tokio dalyko kaip lepinimas aš nesuprantu. Jei žmonės myli ir gerbia vienas kitą, jokios vaidybos nereikia. Mes ir taip mažai vienas kitą matome. Pati geriausia dovana man būtų - kelionė su vyru. Tik dviese.

Minėjote, kad apie pinigus kalbėti nemėgstate, bet atvirai papasakojote, kad jūsų salono
įrengimas kainavo 17 milijonų litų.

Manęs paklausė, aš ir atsakiau. Juk akivaizdu, kad tokios patalpos pačiame miesto centre brangiai kainuoja. Niekada neįvardinčiau, kiek kainuoja mano drabužiai, automobilis ar kosmetika.

Kažkada Lietuvoje rodė serialą „Ir turtuoliai verkia". Ar galite patvirtinti šią frazę?

Dar ir kaip verkia. Mes esame tie patys mirtingi žmonės. Klysta tie, kurie galvoja, kad dideli pinigai laimę neša. Kai likau viena su savo pirmagime, gyvenome labai sunkiai, būdavo taip, kad neturėjau už ką nusipirkti duonos ir pieno. Buvo be galo sunku, bet nelaiminga aš nesijaučiau.

Kartais savo vyrui pasakau, nors jis ir pyksta ant manęs: „tu žinai, tada aš galbūt ir laimingesnė buvau". Gyvenimas buvo daug paprastesnis. O dabar visi mane mato, apkalba, diskutuoja apie asmeninį gyvenimą. Tai tikrai nėra malonu. Nepasimesčiau, net jei tektų vėl grįžti prie tokio pat gyvenimo. Aš viską moku. Ir karvę galiu pamelžti, ir žolę nupjauti, ir žiemai galiu privakuoti atsargų. Aš aplink matau daug ne tokių turtingų, bet kur kas laimingesnių žmonių.